Istorija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

Knyga „Petras Gintalas. Gyvenimas ir kūryba“

Danguolė Želvytė

Petras Gintalas 1958 m. Nuotrauka iš P. Gintalo giminių archyvo2008 m. pažymimos tarpukario Žemaitijos ir Klaipėdos krašto kultūros ir visuomenės veikėjo Petro Gintalo (1908–1971) gimimo šimtosios metinės. Jis buvo aktorius, režisierius, dramaturgas, poetas, žurnalistas, tarpukario ir pokario metais veikusių kultūros, švietimo įstaigų, darbininkų profesinių sąjungų organizatorius, vadovas.

P. Gintalo jubiliejus sutampa su kita šiemet žemaičių minima sukaktimi – prieš 70 metų Kaune išleista pirmoji žemaičių poezijos ir prozos antologija „Žemaičiai“ (sudarytojas Stasys Anglickis). Jos pasirodymą inicijavo 1936–1945 m. veikęs Žemaičių rašytojų sambūris, kurio vienas iš aktyviausių dalyvių buvo P. Gintalas.

Šiais metais Telšiuose ir Palangoje gyvenančių P. Gintalo giminių bei Žemaičių muziejaus „Alka“ iniciatyva sumanyta spaudai parengti P. Gintalo (1908–1971) rašytinį palikimą, kurio didelė dalis po jo mirties perduota saugoti Lietuvių literatūros ir meno archyvui (LLMA). Šio darbo ėmėsi Lietuvos dailės muziejaus Skaitmeninių leidinių centro vedėja ir VO „Regionų kultūrinių iniciatyvų centras“ vadovė, žurnalistė, knygų leidėja Danutė Mukienė.

Iš P. Gintalo rašytų autobiografijų matyti, kad jis savęs nesureikšmindavo. 1938 m. Kaune išleistoje prozos ir poezijos antologijoje „Žemaičiai“ P. Gintalas žaismingai pasakoja: „Mano gimimo faktas užregistruotas Lieplaukės parap. (Telšių valsč. ir apskr.) gimimo metrikų knygose: „Petras, sūnus Kazimieros ir Konstantino Gintalų, gimęs iš teisėtos moterystės 1908 m. sausio 30 d...“ Tai bene pats svarbiausias faktas mano gyvenime. (Tiesa, įvykęs be mano valios ir sutikimo). Visa kita savo gyvenime nelaikau reikšminga ar verta dėmesio. Buvau mokytoju, artistu, redaktorium, visuomenės veikėju, bedarbiu ir t. t. ir t. t. Kas esu dabar? – Visa tai, kas buvau. Beje, tarp kitko, – rašau...“

P. Gintalo tėvai buvo pasiturintys Lieplaukės parapijos Rubežaičių kaime ūkininkai. Vieną savo gyvenamojo namo dalį jie buvo užleidę kaimo pradžios mokyklai. Ją lankė ir Petras, vėliau jis mokslą tęsė Telšiuose, Respublikos gatvės 49 name veikusioje „Saulės“ gimnazijoje (įkurta 1918 m. sausio 18 d., o 1925 m. gegužės 26 d., pažymint Motiejaus Valančiaus mirties 50-ąsias metines, pavadinta vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu). Tarpukario metais ši gimnazija darė didelę įtaką visam Žemaitijos kultūriniam gyvenimui. 1923–1925 m. vyresniųjų klasių lietuvių literatūros mokytoju čia dirbo Vydūnas. Į gimnaziją susitikti su moksleiviais, skaityti paskaitų pedagogams ir jų auklėtiniams būdavo kviečiama Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėdos slapyvardžiu pasirašinėjusios dvi seserys Ivanauskaitės (Sofija Pšibiliauskienė ir Marija Lastauskienė). Gimnazija garsėjo jaunaisiais literatais, ateitininkų veikla. Tarpukario metais gimnaziją baigė Knygos „Petras Gintallas. Gyvenimas ir kūryba“ viršelis. Dailininkė Deimantė Rybakovienėkalbininkai Juozas Budzinskis, Zuzana Jonikaitė, Antanas Salys, muziejininkas ir poetas Pranas Genys, istorikas Zenonas Ivinskis. Čia mokėsi ir poetai Vytautas Mačernis, Aldona Prižgintaitė, Paulius Jurkus, Vytautas Tarvainis, rašytojas ir bibliotekininkas Jurgis Tornau, istorikas prof. Bronius Dundulis.

Telšių kraštui skirtuose periodiniuose leidiniuose P. Gintalas pradėjo bendradarbiauti mokydamasis gimnazijoje. Čia buvo skelbiami jo informaciniai tekstai, feljetonai, nedidelės poemos, prozos kūrinėliai, eilėraščiai, kartais parašyti ir žemaitiškai. Mokydamasis Telšiuose, jis dalyvavo gimnazijos literatų veikloje. P. Gintalo kūryba draugų ir mokytojų buvo neblogai vertinama. Tikėtina, kad tapti rašytoju tuo metu svajojo ir P. Gintalas, nes, jam renkantis gyvenimo kelią, blaškymosi, regis, nebuvo – 1927 m., baigęs gimnaziją, įstojo į Kauno valstybinio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą, kur ketverius metus studijavo literatūrą ir filologiją.

Tėvų galimybės remti studijuojantį sūnų buvo menkos, todėl P. Gintalas 1928 m. sausio mėnesį įsidarbino Kauno radiofone ir čia iki 1930 m. liepos dirbo reklamos agentu.

Neaišku, kokie keliai studijuojantį P. Gintalą 1930 m. atvedė į uostamiestį, anuo metu ten aktyviai veiklą plėtojusį Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimą. Nuo 1930 m. vasario 16 d. iki 1939 m. kovo 22 d. P. Gintalas oficialiai dirbo šio susivienijimo reikalų vedėju, o 1931 m. balandžio 1 d.–spalio 30 d. – Kauno darbo rūmų Klaipėdos darbininkų-pabėgėlių reikalų įgaliotiniu.

Nuo 1930 m. rugpjūčio 1 d. iki 1932 m. gruodžio 30 d. jis buvo Kauno teatro „Žvaigždikis“ (veikė 1931–1932 m.) literatūrinės dalies vedėjas (tuo metu šiam teatrui vadovavo dramaturgas Vytautas Pranas Bičiūnas). Iš 6 „Žvaigždikio“ teatro pastatytų pjesių vieną – „7 durys“ / „Dangaus sūnus“ – buvo sukūręs P. Gintalas. Ji parašyta teatro atidarymui.

1932 m. liepos mėn., būdamas IV kurse, studijas nutraukė ir vėliau jų nei čia, nei kurioje nors kitoje aukštojoje mokykloje neatnaujino.

Kūrybingiausias P. Gintalo gyvenimo laikotarpis sietinas su prieškario metais, kai atskiromis knygelėmis buvo išleistos trys Lietuvoje labiausiai žinomos jo pjesės – „Dinamo 1000 H. P.“ (1930), „Spalių 9-oji“ (1936), „7-erios durys“ / „Dangaus svečias“ (1937) – bei poezijos ir prozos antologijoje „Žemaičiai“ (1938) paskelbta nebaigta pjesė „80 ha“ / „Naujakuriai“. Kaune P. Gintalas susidomėjo teatru, tapo aktoriumi, dramaturgu, išleido pirmąją savo kūrybos knygą.

1922–1923 m. eiliuoti pradėjusį P. Gintalą 1927–1930 m. į dramaturgiją pastūmėjo domėjimasis aktorystės menu. 1927 m. jis pasibeldė į Kaune veikusios Vaidybos mokyklos duris, kuri įkurta prie pirmojo profesionalaus lietuvių Valstybės teatro. Šioje mokykloje jis gavo aktorystės, režisūros, dramaturgijos pagrindus. Čia jis pradėjo rašyti scenos veikalus. Debiutavęs lietuvių grožinėje literatūroje ir lietuvių profesionaliajame teatre, atsidėti vien kūrybai P. Gintalas negalėjo. Jo kūrybinių ieškojimų laikotarpį pertraukė privaloma tarnyba Lietuvos armijoje (1932–1934 m. jis buvo šios armijos eilinis).

Studijų metais užmegzta pažintis su uostamiesčio darbininkų profesinių sąjungų judėjimais pratęsta po tarnybos armijoje. 1934 m. P. Gintalui patikėtos Klaipėdos darbininkų ir amatininkų profesinės sąjungos sekretoriaus pareigos, kurias jis ėjo iki vokiečių okupacijos pradžios (1939 m.). Uostamiestyje P. Gintalas tapo įtakingu ir darbininkų gerbiamu profesinių sąjungų veikėju, jų ideologu. 1936 m. Klaipėdoje lietuvių ir vokiečių kalbomis išleista knygelė „Kas yra ir ko siekia Klaipėdos krašto Darbininkų ir Amatininkų Susivienijimas?“, kurioje išspausdintas P. Gintalo tekstas. P. Gintalas gerai mokėjo vokiečių, lenkų, rusų kalbas. Jis versdavo iš šių kalbų tekstus, tarp jų ir eilėraščius, nedidelės apimties knygeles.

P. Gintalas LLMA saugomoje autobiografijose rašo, kad, dirbdamas Klaipėdos krašto darbininkų ir amatininkų susivienijimo reikalų vedėju, jis įsteigė darbininkų teatrą, organizavo kultūros židinius, skaityklas, 1934–1939 m. redagavo uostamiestyje 1931–1939 m. legaliai leistą Klaipėdos krašto darbininkų, amatininkų ir mažažemių susivienijimo savaitraštį „Darbininkų balsas“. Leidinyje buvo publikuojama nemažai žemaičių rašytojų, tarp jų ir ilgamečio P. Gintalo bičiulio Butkų Juzės (Juozo Butkaus), kūrybos. Pastarasis kurį laiką yra redagavęs šį laikraštį, šio leidinio redaktoriais dar yra buvę ir J. Jacikevičius, V. Šukys, S. Vainoras. 1939 m. kovo 22 d. leistą „Darbininkų balsą“ Didžiojoje Lietuvoje dėl jo revoliucingo tono platinti buvo draudžiama.

 

Taigi Klaipėdoje P. Gintalą įsuko profesinių sąjungų veikla, žurnalistinis darbas, lietuvybės įtvirtinimo reikalai uostamiestyje, kova už darbininkų teisę gyventi ir gerbti save. Klaipėdoje P. Gintalą aplankė ir meilė – jis susipažino su Grėte Šmitaite (Šmit), ją pamilo ir vedė. Netrukus jiems gimė dukra Rūta.

1939 m., iškilus grėsmei, kad vokiečiai okupuos Klaipėdos kraštą, P. Gintalas paliko uostamiestį. Pasuko į Kauną, vėliau – į Lietuvai neseniai grąžintą Vilnių. Nuolatinio darbo jam rasti nepavyko, užtat, turėdamas beveik baigtą aukštąjį lituanistinį išsilavinimą, tapo Lietuvos švietimo ministerijos Vilniuje įsteigtų kalbų kursų „Kalbu“ mokytoju. 1939 m. lapkričio 1 d.–1940 m. spalio 10 d. Vilniuje jis mokytojavo, organizuodavo lietuvių kalbos kursus vietos gyventojams.

Lietuvoje paskelbus sovietų valdžią, P. Gintalas grįžo į Telšius. 1940–1941 m. jis dirbo Telšių apskrities Kultūros skyriaus („Kultūros židinys“) vadovu ir laisvai samdomu mokytoju. Antrojo pasaulinio karo metai iš P. Gintalo pareikalavo dvasinės stiprybės. Klaipėdos laikotarpiu išryškėjusios jo antinacistinės pažiūros dar labiau sustiprėjo vokiečiams užėmus Lietuvą. Prieš karą P. Gintalas kurį laiką dirbo Telšiuose veikusioje rusų mokykloje. Pirmosiomis okupacijos dienomis daugelis jam siūlė pasitraukti į Rusijos gilumą, atseit pasilikdamas rizikuoji savo ir kitų gyvybe, tačiau jis gimtinės neapleido.

Antrojo pasaulinio karo metais Grėtės ir Petro Gintalų šeima neoficialiai iširo. Anot jų giminaičių, karo metais traukinį, kuriuo Grėtė su dukrele važiavo į Vokietiją, apšaudė iš lėktuvų ir jos abi žuvo (tą faktą patvirtinančių dokumentų negauta).

Pirmaisiais karo metais P. Gintalas buvo suimtas ir kurį laiką kalinamas Telšių kalėjimo rūsyje.

Vienoje iš P. Gintalo autobiografijų, kurios saugomos LLMA, rašoma: „Nuo 1942 m. iki išvadavimo dienos dirbau aktoriumi Žemaičių teatre ir korektoriumi vietos spaustuvėje.“ Karo metais jis režisuodavo kai kuriuos Žemaičių teatro spektaklius.

Paskutiniais metais konferencijose, skirtose Žemaitijos kultūros istorijos tyrinėjimams, keliamas klausimas, kas Telšiuose Antrojo pasaulinio karo metais įkūrė Žemaičių profesionalų teatrą, nes oficialių su šiuo įvykiu susijusių dokumentų neaptinkama. Atsakymą randame LLMA saugomame Petro Gintalo fonde. Čia, vienoje iš bylų, yra P. Gintalo ranka ant nedidelio popieriaus lapelio pieštuku parašytas tekstas: „Žemaičių teatras – dramos teatras, veikęs 1940–49 Telšiuose įkurtas 1940 X P. Gintalo, B. Mačerausko, St. Poškaus iniciatyva senosios meno ir muzikos mylėtojų draugijos „Kanklės“ (įkūrėjas ir ilgametis vadovas F. Milevičius) meno mėgėjų ratelio pagrindu prie Telšių Kultūros židinio (vadovas P. Gintalas).“

Taigi su pertraukomis veikęs, keletą kartų reorganizuotas Telšių Žemaitės teatras, už rašytojos Žemaitės kūrinių populiarinimą ir aktyvią teatrinę veiklą gavęs Žemaitės vardą, dabar turintis suaugusiųjų trupę, bet dvi jaunimo teatro studijas – „Aglija“ ir „Savi“, – įkurtas 1941 m. spalio mėnesį. Kertiniai šio teatro akmenys padėti 1940 m., P. Gintalui pradėjus dirbti Telšių „Kultūros židinio“ vadovu.

P. Gintalas kūrybinį kelią pradėjo Žemaitijoje ir į jos kultūros aruodą sudėjo tai, ką tuo metu kaip menininkas įstengė geriausio sukurti. Simboliniu kūriniu gali būti minėtoje antologijoje „Žemaičiai“ išspausdinta nebaigta jo pjesė „80 ha“ / „Naujakuriai“. Meniniu požiūriu tai vienas vertingiausių jo dramos kūrinių. Autorius jo nebaigė nei prieš karą, nei po jo (kitokių žinių neturime) ir tuo mums tarsi paliko nebylų laišką, kuriame atsiskleidžia jo, kaip menininko, tragedija – P. Gintalą Antrasis pasaulinis karas ir pokario metai sulaužė. Netekęs dvasinės laisvės ir galimybės Lietuvoje būti tuo, kuo nori, jis liko joje su giminėmis, artimaisiais, tačiau pasirinko stebėtojo, o ne aktyvaus kūrėjo kelią.

Po Antrojo pasaulinio karo P. Gintalas sugrįžo į Klaipėdą. 1945 m. čia nutarta naujai įkurti Muzikinį komedijos teatrą (oficialiai jis įsteigtas 1945 m. spalio 1 d., vėliau pavadintas Muzikiniu teatru, paskui reorganizuotas į Klaipėdos dramos teatrą, kuris veikia iki šiol). Organizuoti teatrą patikėta P. Gintalui, kuris 1946 m. vasario 1 d. buvo paskirtas šio teatro direktoriumi (iš pradžių šias pareigas jis ėjo laikinai). Teatrui P. Gintalas vadovavo iki 1946 m. gruodžio 18 dienos.

1947 m. sausio 15 d. P. Gintalas pradėjo vadovauti Klaipėdos miesto vykdomojo komiteto kultūros namams (šias pareigas ėjo iki 1948 m. rugsėjo 15 d.). Tuo pat metu Klaipėdoje jis dirbo ir Muzikiniame komedijos teatre, buvo Valstybinės filharmonijos atstovas uostamiestyje.

1948 m. balandžio 15 d.–1950 m. liepos 30 d. P. Gintalas dirbo Klaipėdos laikraščio „Raudonasis švyturys“ redakcijos Kultūros skyriaus vedėju, vėliau – atsakinguoju sekretoriumi. („Raudonasis švyturys“ įsteigtas 1945 m., vėliau jis pavadintas „Banga“, reorganizuotas į to paties pavadinimo Klaipėdos rajono laikraštį, kuris leidžiamas iki šiol).

1951 m. P. Gintalas kartu su gyvenimo drauge Eugenija (neoficialia antrąja žmona) ir jos šeima persikėlė į Vilnių. Jis įsidarbino Vilniaus radiofone (Radijo informacijos komitete prie Lietuvos SSR Ministrų Tarybos) ir čia 1951 m. sausio – liepos mėnesiais ėjo literatūrinio darbuotojo pareigas. Vengdamas saugumo persekiojimo (jis P. Gintalui ramybės nedavė nuo pokario metų, kai Telšiuose už tiesos sakymą buvo patekęs už grotų),1952 m. P. Gintalas išvyko dirbti į Kareliją. 1953 m. grįžo iš ten dvasiškai palaužtas. Laikinai įsikūrė Palangoje, kur gyveno jo brolis Bonifacas. 1954 m. gegužės–rugsėjo mėn. jis dirbo fizinės kultūros instruktoriumi ir registratūros vedėjo pavaduotoju Palangoje veikusioje spec. sanatorijoje.

Vėliau P. Gintalas grįžo į Vilnių ir čia tęsė žurnalistinį darbą. LLMA Petro Gintalo fondo byloje Nr. 43 saugomas pluoštelis 1955–1957 m. P. Gintalo redaguoto laikraščio „Už sugrįžimą į tėvynę“ numerių. 1962 m. P. Gintalui buvo patikėtos Vilniuje, dabartinėje Kauno gatvėje, veikusio Liaudies ūkio tarybos klubo vedėjo pareigos, kurias jis ėjo 1962–1965 metais. Vėliau ėmė šlubuoti sveikata ir įsitvirtinti kuriame nors darbe P. Gintalas nebesiekė. Jis šį tą parašinėdavo, tvarkydavo savo archyvą.

2008 m. išleistoje knygoje „Petras Gintalas. Gyvenimas ir kūryba“ (sudarė Danutė Mukienė, išleido Regionų kultūrinių iniciatyvų centras ir Žemaičių muziejus „Alka“) sudėta tai, kas vertingiausio iš P. Gintalo kūrybos yra išlikę. Pagrindinę knygos dalį sudaro jo parašytos pjesės, sceninės miniatiūros, eilėraščiai ir feljetonai. Taip pat spausdinama ir D. Mukienės parengta P. Gintalo gyvenimo bei kūrybos apžvalga, giminių ir artimųjų prisiminimai, P. Gintalo bibliografija ir LLMA saugomo rašytinio palikimo aprašas.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras.
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija