Istorija Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra Žemaitijos herbas
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija

Knyga „Juozas Mickevičius. Tėvų ir protėvių žemė“

Danguolė Želvytė

Juozas Mickevičius. Nuotrauka iš Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriausLietuvos muziejų, bibliotekų fonduose, archyvuose sukauptas daugelio mūsų krašto tyrinėtojų rašytinis palikimas. VĮ „Regionų kultūrinių iniciatyvų centras“ (RKIC), kuriam vadovauja Lietuvos dailės muziejaus Skaitmeninių leidinių centro vedėja žurnalistė Danutė Mukienė, 2004–2006 m., bendradarbiaudamas su Žemaičių muziejumi „Alka“ (Telšiai), susistemino, spaudai parengė ir dviem knygomis išleido XX a. antrosios pusės archeologo, muziejininko Vito Valatkos (1927–1977) rašytinį palikimą, saugomą Žemaičių muziejuje „Alka“. Tęsiant šį bendradarbiavimą, šiemet ištyrinėtas, spaudai parengtas ir atskira knyga išleistas Žemaičių rašytojo sambūrio (1936–1945) nario, dramaturgo, aktoriaus ir režisieriaus, vieno iš Klaipėdos dramos teatro ir Telšių Žemaitės teatro kūrėjų Petro Gintalo (1908–1971) rašytinis palikimas, kurio didžioji dalis saugoma Lietuvių literatūros ir meno archyve.

Šiemet RKIC kartu su Telšių, Kretingos, Šiaulių muziejininkais pradėjo įgyvendinti kitą projektą – rengti spaudai ir leisti buvusio ilgamečio Kretingos muziejaus direktoriaus, istoriko Juozo Mickevičiaus (1900–1984) rašytinį palikimą. Lapkričio pradžioje pasirodė pirmoji jo darbų, saugomų Lietuvos muziejuose, bibliotekose ir archyvuose, knyga – „Tėvų ir protėvių žemė“ (sudarė Danutė Mukienė). 

Vienas iškiliausių XX a. Lietuvos muziejininkų ir istorikų – Plungės rajono Platelių apylinkėse (Pamedžių vienkiemyje, Mačiukių kaime) gimęs, Šilalėje, Žemaičių muziejuje „Alka“ (Telšiai) dirbęs, tremtį Sibire atlaikęs, sugrįžęs iš jos ir nuo 1956 m. Kretingos muziejuje moksliniu bendradarbiu dirbęs, vėliau penkiolika metų (1960–1975) šiam muziejui vadovavęs Juozas Mickevičius. Tai buvo kuklus ir darbštus žmogus, kaip krašto tyrinėtojas pagarsėjęs dar tarpukario Lietuvoje ir kiek primirštas paskutiniais dešimtmečiais.

J. Mickevičius Lietuvos istorijos, etnografijos tyrinėtojų dėmesį patraukė 1934 m., kai studijuodamas Vytauto Didžiojo universitete, leidinyje „Mūsų tautosaka“ (t. 7) paskelbė vieną svarbiausių gyvenimo darbų – studiją „Žemaičių vestuvės“, o 1935 m. „Tautosakos darbų“ pirmame tome – „Žemaičių krikštynos“. 1936–1941 m., J. Mickevičiaus knygos „Tėvų ir protėvių žemė“ viršelis. Dailininkė Deimantė Rybakovienėbendradarbiaudamas su Peliksu Bugailiškiu, nemaža darbų išspausdino žurnale „Gimtasai kraštas“. Viena kita J. Mickevičiaus publikacija spaudoje pasirodė sovietmečiu, tačiau didžioji dalis tuo laikotarpiu jo surinktos ir apibendrintos medžiagos dienos šviesos iki šiol nebuvo išvydę, nes jis, kaip buvęs tremtinys, viešumos tuo laikotarpiu privengdavo – tada jam svarbiausia būdavo surinkti, užrašyti.

Būtinybę ištyrinėti, susisteminti ir paskelbti J. Mickevičiaus rašytinį palikimą žemaičių krašto istorijos ir etnografijos tyrinėtojai puoselėjo seniai. Pirmieji atmintį apie šį žmogų ir jo darbus pradėjo gaivinti buvę jo kolegos – Kretingos muziejininkai, 2000 m., minėdami J. Mickevičiaus 100-ąsias gimimo metines, išleido knygelę „Istorikui ir muziejininkui Juozui Mickevičiui – 100“, kurioje paskelbtas istoriko ir muziejininko Juliaus Kanarsko parengtas šiame muziejuje saugomų J. Mickevičiaus darbų aprašas bei spaudoje paskelbtų publikacijų bibliografija ir dalis jo darbo apie gimtąją Pamedžių sodybą.

J. Mickevičiaus bičiulis, istorikas dr. Adomas Butrimas straipsnyje „Paskutinis susitikimas su Juozapu. 1984 m. spalio 21 d.“ (tekstas saugomas autoriaus asmeniniame archyve) rašo: „Gulėdamas ligos patale jis kasdien rašė savo gimtosios Pamedžių sodybos monografiją (ant pirštų su šypsena suskaičiavo, ką iš sodybos jau aprašė ir ko dar trūksta). Vėl paklausė manęs, ar Lietuvos TSR Istorijos etnografijos muziejus galėtų išleisti dviejų sodybų katalogą. Atsakiau, kad susitarimas tebegalioja, tačiau pats aš jau nebetikėjau, kad Juozapui užteks sveikatos užbaigti tą darbą, kurį pradėjo su Peliksu Bugailiškiu prieš 50 metų.“

J. Mickevičius šio darbo baigti nespėjo, kaip ir daugelio kitų, kurie po jo mirties, giminėms ir artimiesiems sutikus, buvo surinkti ir perduoti saugoti Žemaičių muziejui „Alka“, Kretingos muziejui bei Lietuvių istorijos instituto Etnologijos skyriaus rankraštynui. Didelę dalį anksčiau parengtų savo darbų šioms institucijoms bei Lietuvos nacionalinei Martyno Mažvydo bibliotekai, Šiaulių „Aušros“ muziejui saugoti buvo perdavęs J. Mickevičius, kai kas yra dingę. Mažai išliko jo darbus anksčiau iliustravusių nuotraukų ir piešinių.

J. Mickevičiui gyvam esant, atskira knygute nebuvo išleista nė viena jo studija, nors tokių minčių ir norų jis turėjo. Įvairiais gyvenimo laikotarpiais J. Mickevičius rengė tekstus kelioms knygoms, dalis iš kurių, kaip matyti iš išlikusių rankraščių, mašinraščių, turėjo tapti monografijomis. J. Mickevičius tikėjosi pamatyti savo knygas apie senųjų žemaičių mediciną, Šilalės krašto archeologijos paminklus, Platelių kraštą, Salantus, Kretingą ir Palangą, gimtąją Pamedžių sodybą, Šarnelės bajoro sodybą, tradicinius Žemaitijos amatus ir amatininkus, senųjų žemaičių darbus, kalendorines ir šeimos šventes, papročius ir tradicijas, žymiausius Kretingos, Plungės ir Skuodo krašto žmones.

J. Mickevičius gyvenimą buvo paskyręs gimtojo krašto tyrinėjimams. Dirbo daug, tam nei laiko, nei sveikatos negailėdamas. Ką nors naujo sužinojęs, tuoj sėsdavo ir užrašydavo, tad nestebina jo rašytinio palikimo gausa. Likimas jam buvo nepalankus tik tuo, kad neatsirado leidyklos, kuri tuos jo rankraščius, mašinraščius būtų padėjusi parengti spaudai ir išleisti, ypač tuo metu, kai jo surinkta, apibendrinta medžiaga buvo unikali ir mažai kam žinoma.

J. Mickevičius savo darbų po septyniais užraktais nelaikydavo. Ką nors vertingesnio surinkęs ir užrašęs, dažniausiai, bičiulių padedamas, rašomąja mašinėle po kelis egzempliorius atspausdindavo ir lyg kokius savo vaikus paleisdavo į pasaulį. Taip jie atsidurdavo įvairiose bibliotekose, muziejuose, institutuose, mokyklose, laikraščių ir žurnalų redakcijose, pas draugus ir bičiulius. Čia tais darbais, plėsdami savo tyrinėjimus, naudodavosi ir mokslininkai. Kai kurie J. Mickevičiaus tekstai, kaip ir talentingų poetų eilėraščiai, per daugelį metų tapo savotiškais tautosakos kūriniais, tad nenuostabu, kad šiandien įvairiuose leidiniuose (taip pat ir interneto) gali rasti J. Mickevičiaus tekstus, jų fragmentus, kurie čia pateikiami nenurodant nei autoriaus, nei pateikėjų pavardžių. Tikėtina, kad dažnai tie, kurie taip daro, nežino, kieno šie tekstai, supranta tik tai, kad jie vertingi.

J. Mickevičius dar besimokydamas gimnazijoje suprato, kad laikas, nors ir neapdovanojęs Žemaitijos dideliais miestais, kurie negailestingai sunaikina tai, kas buvo prieš juos, nesulaikomai į praeitį nusineša dvasiniu ir materialiniu kultūros paveldu turtingą praeitį ir žmonių atmintį. Jis bandė tą procesą mažumėlę pristabdyti, fiksuodamas tai, ką dar buvo galima užrašyti iš senųjų šio krašto gyventojų prisiminimų, aprašyti išlikusius krašto istorijos ir archeologijos paminklus ar nykstančiose sodybose rastus jau nebenaudojamus žemės ūkio padargus ir namų apyvokos reikmenis.

J. Mickevičiaus gimtoji Pamedžių sodyba tapo daugelio jo tyrinėjimų svarbiausiu objektu. Prisidėjo ir jo mama –­ Ona Mickevičienė-Každailaitė, apylinkėje garsėjusi kaip šviesus žmogus, gera liaudies gydytoja, ūkininkė, šeimininkė. Ji tapo ir bene pagrindine sūnaus Juozo publikacijų heroje – informacijos apie senųjų žemaičių darbus, šventes, tradicijas ir papročius pateikėja. Skaitydami J. Mickevičiaus studijas, ypač apie žemaičių krašto žemės ūkio darbus, sodybas, kalendorines šventes, tradicijas ir papročius, bene daugiausia pavyzdžių randame iš Pamedžių. Jei bandytume surinkti visus J. Mickevičiaus darbus, kurie vienaip ar kitaip susiję su jo tėviške, susidarytų ne viena stora knyga.

Surinkti, ištyrinėti, susisteminti ir spaudai parengti J. Mickevičiaus rašytinį palikimą Regionų kultūrinių iniciatyvų centre (RKIC) mintis gimė prieš kelerius metus, Žemaičių muziejaus „Alka“ moksliniame archyve susipažinus su čia saugomu J. Mickevičiaus fondu. Imtis to darbo ragino ir Žemaičių akademijos rektorius, istorikas dr. Adomas Butrimas, kuris pats daugelį metų vis tikėjosi tam rasti laiko. 2007 m. pabaigoje RKIC sulaukė žinios, kad bent jau pirmaisiais metais šį projektą rems Lituanistikos tradicijų ir paveldo įprasminimo komisija. Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomo J. Mickevičiaus rašytinio palikimo parengimą spaudai 2008 m. rėmė ir Kultūros ministerija.

2008 m. pradžioje RKIC buvo sukaupta informacija apie J. Mickevičiaus rašytinį palikimą, saugomą Lietuvos muziejuose, bibliotekose ir archyvuose, susisteminta informacija apie spaudoje paskelbtus J. Mickevičiaus darbus bei pabandyta vienoje vietoje sukauti didžiąją dalį J. Mickevičiaus darbų, kuriuos tiks­linga įtraukti į spaudai rengiamas knygas, kopijas. Baigus darbą, paaiškėjo, kad, norint paskelbti vertingiausią J. Mickevičiaus rašytinio palikimo dalį, prireiks spaudai parengti ir išleisti 4–5 knygas.

Apsispręsti, ką įtraukti į pirmąją J. Mickevičiaus rašytinio palikimo knygą, padėjo neseniai Žemaitijos nacionalinio parko direkcijos atskira knygute išleista J. Mickevičiaus studija „Bajoro sodyba“. Po svarstymų prieita išvada, kad pirmoji J. Mickevičiaus darbų rinktinė skaitytojui turi padėti susidaryti pilnesnį vaizdą apie senųjų žemaičių darbus, šventes, papročius ir tradicijas. Atsižvelgiant į tai, pirmoji J Mickevičiaus knyga, simboliškai pavadinta „Tėvų ir protėvių žemė“, ir buvo sudaryta. Ji – knygų lentynose. Norisi tikėti, kad šį kartą likimas bus palankus ir kad artimiausiais metais skaitytojams galėsime įteikti dar ne vieną šio tyrinėtojo studiją, kurios šių dienų Lietuvos istorijos ir tradicinės kultūros tyrinėtojams, o taip pat ir visiems tiems, kas domisi žemaičių krašto praeitimi, taps bičiulėmis, pagalbininkėmis ir patarėjomis.

 


© Regionų kultūrinių iniciatyvų centras
Tinklalapis atnaujintas 2014.07.29 .
Pastabas siųskite adresu: samogit@delfi.lt

Istorija Kultūra Kalba Lankytinos vietos Vyskupija Literatūra
Tautosaka Naujienos Redaktoriaus žodis Archyvas Atsiliepimai
RodyklėĮ pradžiąInformacija